BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paieška!

2010-08-17 parašė Alibi

- Palinkėkit man sėkmės, Tomai ir Marija.
- Kam tau ji, Monika?
- Einu į paiešką!
- O ko tu ieškosi?
- Nežinau, bet kai surasiu, tikrai žinosiu.

Ir daugelis ką tik gimusių kūdikių pasako tą patį savo tėvams. Tik išlindę iš įsčių, jie ieško. Vardan, kodėl ir ką, jie sužino tik įkvėpus paskutinį įkvėpį. Gyvenam, tam, kad surastume, atrastume ir išnaudome. Naiviai tikiuosi, kaip ir daugelis, kad tiek ilgai neteks laukti. Palinkėsit man sėkmės? Aš jums taip pat.

Labos nakties,
Alibi.

Rodyk draugams

Įdomiai netobula

2010-08-16 parašė Alibi

Sveikinu bundančia aušrą. Šypsausi mąstydama. O gal labiau liūdžiu. Visgi įdomiai netobula viskas. Kotryna- mergina, pernelyg neišsiskirianti iš minios. Sutaršyti plaukai, nusilupęs nagų lakas, švelniai suglamžyti rūbai- tokia, kaip daugelis. Bet ji patraukia žmonių žvilgsnius, nes ji žavinga. Ji lengvabūdiška. Vienintelis dalykas, ko kiti nežino, kad ji pasirinko visada ne tuos būdus, ne tuos atsakymus, kuriuos derėtų. Bet ji laiminga. Nors, kas žino, kas yra laimė? Ji vieniša, dideliame mieste, bet ji turi daug draugų. Ja žavisi daug vaikinų ir ji retai miega viena. Nepagalvokite nieko vulgaraus, ji turi katiną, kuris įsisukęs į kamuoliuką miega šalia jos pilvo. Ji tiki ateitimi, turbūt tai ją verčia šypsotis. Įdomiai netobula, bet laiminga mergina. Visai kaip aš, nors visai ne Kotryna.

Labos nakties,
Alibi.

Rodyk draugams

Muzika, kuri sujungia.

2009-03-15 parašė Alibi


-Šalta.
-Labai.
-Tau gal duoti savo paltą?
-Bet ar ne vaikinas tai turėtų daryti?
-Kadangi džentelmenų nėra, o moterys tapo aukščiau vyrų, man nesunku tau duoti savo paltą.
-Ne, nereikia. Tu sušalsi.
-Pažiūrėk.
-Priešpilnis?
-Mėnulis groja džiazą. Girdi?
-Ne…
-Ateik arčiau manęs, išgirsi.
-Čia ne mėnulis.
-O kas?
-Vat va ta žvaigždė, Venera.
-Moterys iš Veneros.
-Vadinasi, moterys groja džiazą.
-O vaikinai?
-Vaikinai tik klausosi ir grožisi.
-Tai tas pats, kad grožėtis moterimi?
-Ne, tai kur kas gražiau.
-O tu myli džiazą?
-Aš myliu ne tik džiazą, bet ir jo atlikėją.
-Atlikėjų daug.
-Aš jas visas myliu.
-Visas vienodai?
-Ne.
-Kažkurias labiau?
-Tik vieną.
-Ji groja gražiausiai?
-Taip!
-Bet juk tai gražu,- ji nusišypso ir nuleidžia galvą į grindinį.
-Galėtų būti dar gražiau…
-Kaip?
-Labai paprastai,- ir jis pakštelėjo jai į lūpas.
-Tau gražiau?- išraudusi paklausė ji.
-Taip. O kas bus toliau?
-Toliau klausysimės džiazo.
-Ilgai?
-Aš to nežinau.
-Bet aš kažko nesuprantu…
-Suprasti nebėra ką. Tu būsi mano džiazistė, gerai?
-Manau, kad man šalta.
-Ateik arčiau manęs ir galėsi klausyti bliuzo.
-Tai bus tavo bliuzas?
-Taip, tai bus mano bliuzas, skirtas tik šitai vienai džiazistei.
Jie išėjo. Sušalę ir pavargę, bet jų muzika ilgai skambėjo vienas kito širdyje. Ir ji vis dar skambės po mūsų.

Labos nakties,
Alibi.

Rodyk draugams

Prisiminimai, kurie sugrįžta.

2009-02-27 parašė Alibi

Staiga prisiminiau savo pačią įspūdingiausia kelionę. Nuostabios akimirkos, juokingas ir skaudus įdegis, kuris privertė ašaras riedėti. Bet tada buvau tobulas vaikas. Puikiai mokiausi, niekur nesibasčiau, klausiau tėvų. Tikra tėvų svajonė. Bet buvau vaikas, nieko dar nesuprantantis, nors galvojau, kad visą pasaulį jau suprantu. Kaip malonu peržiūrėti nuotraukas, kurios keturių metų senumo. Pastebėti kaip pasikeičiau išoriškai. Nors nuotrauka neparodo, kaip patobulėjo ir subrendo mano asmenybė, prisiminimai esantys nuotraukoje, tai tikrai parodo. O kalbant apie prisiminimus, mane labiausia žavi, kaip prisiminimai atgyja dėl skonio receptorių. Įdomaus skonio močiutės sausainiai, priverčia jos niekada nepamiršti. Prisiminkite žmonės viską viską. Arba bent jau kažką.

Labos nakties,
Alibi.

Rodyk draugams